Personalizuota medicina praktikoje: kaip apsaugoti persodintą inkstą ir sumažinti gydymo šalutinius poveikius

Inksto transplantacija gali išgelbėti žmogaus gyvybę, tačiau persodinto organo priežiūra nesibaigia po operacijos. Kad imuninė sistema neatmestų svetimo organo, pacientai visą likusį gyvenimą turi vartoti ją slopinančius vaistus. Šie vaistai yra būtini, tačiau pernelyg didelės jų dozės gali didinti infekcijų, širdies ir kraujagyslių komplikacijų bei inkstų pažeidimo riziką.

Gydytojai susiduria su sudėtinga užduotimi, kai kiekvienam pacientui reikia parinkti tokią gydymo intensyvumo pusiausvyrą, kuri apsaugotų persodintą inkstą, bet kartu nesukeltų nereikalingo šalutinio poveikio.

Projekto AGORA mokslininkai kuria metodą, kuris galėtų padėti šį sprendimą priimti atsižvelgiant į individualią paciento atmetimo riziką. Klinikiniai duomenys derinami su kraujyje aptinkamu genų raiškos profiliu, siekiant kuo anksčiau pastebėti „tylią“ imuninės sistemos reakciją į persodintą organą.

Sumažinus imuninę sistemą slopinančių vaistų dozę, gali prasidėti subklinikinė atmetimo reakcija. Ji vadinama subklinikine todėl, kad iš pradžių pacientas gali nejausti jokių simptomų, o įprasti kraujo tyrimai dar nerodo sutrikusios inksto veiklos.

Tuo metu imuninės ląstelės jau gali skverbtis į persodinto inksto audinį, sukelti mikroskopinį uždegimą ir pažeisti ląsteles. Kadangi organas kurį laiką vis dar funkcionuoja įprastai, šis procesas gali likti nepastebėtas. Atmetimo reakcija kartais nustatoma tik tada, kai inkste jau susidaro negrįžtamų randinių pakitimų.

Tradiciškai tokią reakciją galima nustatyti atliekant persodinto inksto biopsiją – adata paimant nedidelį organo audinio mėginį. Tačiau biopsija yra invazinė, pacientui nemaloni procedūra, susijusi ir su kraujavimo bei kitų komplikacijų rizika. Be to, profilaktinės biopsijos atliekamos ne visose ligoninėse.

Mokslininkams reikėjo neinvazinio būdo, kuris leistų pastebėti ankstyvus atmetimo signalus dar prieš pablogėjant inksto veiklai.

AGORA – tarptautinis projektas, kurio pavadinimas kilo iš angliško termino „Algorithm of Graft Outcome in Renal Allotransplantation“ [liet.: Transplantato rezultato algoritmas atliekant inkstų alotransplantaciją]. Projekto mokslininkai ieško kraujyje aptinkamų biologinių žymenų, galinčių veikti kaip ankstyvojo perspėjimo sistema.

Kuriamas algoritmas sujungia du informacijos šaltinius:

1. Klinikiniai paciento duomenys, iš kurių apskaičiuojamas persodinto inksto nepakankamumo rizikos rodiklis.
2. Specifinis genų raiškos profilis, susijęs su subklinikine atmetimo reakcija.

Tyrimai parodė, kad šių duomenų derinys atmetimo riziką prognozuoja tiksliau nei vien klinikiniai rodikliai. Genų raiškos pokyčiai kraujyje gali pasirodyti anksčiau, nei imuninė sistema spėja sukelti nuolatinį persodinto inksto pažeidimą.

Vertinant metodo gebėjimą atmesti subklinikinės reakcijos tikimybę, neigiama prognostinė vertė siekė 97,7 proc. Tai reiškia, kad mažos rizikos rezultatą gavę pacientai galėtų būti patikimiau atskiriami nuo tų, kuriems reikia atidesnės stebėsenos ir intensyvesnio gydymo.

Metodo patikimumas buvo papildomai vertinamas analizuojant daugiau kaip 300 pacientų duomenis iš didelės Prancūzijos transplantacijų duomenų bazės DIVAT. Analizė parodė, kad pacientus pagal atmetimo riziką galima suskirstyti jau praėjus maždaug metams po transplantacijos.

AGORA algoritmas galėtų padėti mažos rizikos pacientams saugiai sumažinti imunosupresinių vaistų kiekį. Tuo metu didelės rizikos pacientai galėtų būti atidžiau stebimi ir anksčiau gauti papildomą gydymą – dar prieš atsirandant negrįžtamam persodinto inksto pažeidimui.

Tai yra personalizuotos medicinos esmė – gydymas parenkamas ne statistiniam ar „vidutiniam“ pacientui, o konkrečiam žmogui, įvertinus jo biologinę riziką.

Šiuo metu AGORA metodas vertinamas III fazės klinikiniame tyrime. Jame dalyvauja 106 inksto transplantaciją patyrę žmonės iš Prancūzijos, Ispanijos ir Norvegijos.

Tyrėjai vertina, ar remiantis algoritmo rezultatais mažos rizikos pacientams galima saugiai sumažinti imunosupresinį gydymą ir kartu išvengti subklinikinės atmetimo reakcijos.

Projekte taip pat išbandomas paprastesnis kraujo mėginių paėmimo būdas – kraujo lašas iš piršto, kurį pacientas galėtų paimti namuose. Tokia stebėsena galėtų sumažinti dažnų kelionių į ligoninę poreikį ir leisti paciento būklę tikrinti reguliariau.

AGORA projektas apima ne tik laboratorinius bei klinikinius tyrimus. Pacientai buvo kviečiami į interviu ir diskusijų grupes, kuriose galėjo išsakyti savo nuomonę apie kuriamą metodą, gydymo mažinimą ir stebėseną namuose.

Tokiu būdu mokslininkai siekia užtikrinti, kad sistema būtų ne tik moksliškai patikima, bet ir suprantama, priimtina bei praktiškai patogi pacientams ir medicinos darbuotojams. Pacientų požiūris taip pat svarbus siekiant geresnio gydymo režimo laikymosi ir ilgalaikės persodinto organo priežiūros.

AGORA projektas dar nėra kasdienėje medicinoje taikomas testas. Jo klinikinė nauda ir saugumas šiuo metu tikrinami. Tačiau projektas atskleidžia, kaip molekuliniai kraujo žymenys, klinikiniai duomenys ir algoritmai gali padėti pereiti nuo vienodo gydymo visiems prie individualios persodinto organo priežiūros.

Daugiau skaitykite ČIA.